Manau visi sutiksime su tuo, kad Lietuvos miškuose tikrai nerasime didingesnio ir tvirtesnio medžio už ąžuolą. Nuo senovės laikų apdainuotas, pasakomis ir legendomis apipintas, ąžuolas ir dabar pelno mūsų pagarbą ir pasitikėjimą.

Nelinksma žinoti tik tai, kad mūsų miškuose ąžuolų belikę vos apie 2 proc. iš visų medžių...

Ąžuolinis baldas, ąžuolinės durys, ąžuoliniai laiptai, pagaliau bet kokia ąžuolinė interjero detalė ar bet koks kitas gaminys – jau vien toks apibūdinimas asocijuojasi su patikimumu, ilgaamžiškumu ir prabanga...

O ką įsivaizduojame išgirdę „ąžuolinė skulptūra“?

Kiekviena skulptūra, nesvarbu, iš kokios medžiagos ji būtų pagaminta, sukuria savitą aplinką, papuošia, paįvairina ją. O ąžuolas – ypatingas! Net žiūrėdamas į seną, nuo laiko pajuodusį, suskilusį, bažnyčios šventoriuje pastatytą rūpintojėlį, esi įsitikinęs, kad tai vienintelis toks pasaulyje, žmogaus rankomis pagamintas kūrinys. Jo neįmanoma išlieti naudojant formą, jo neįmanoma nukopijuoti, net ir tiksliai atkartojus matmenis, nes jau vien pačios medienos – ąžuolo – struktūra bus kitokia, o svarbiausia – jau ir kitų rankų darbas, kitų rankų braižas, savitas – kaip ir rašysenos... Ąžuolo skulptūra – tai puiki lauko skulptūra, puikiai tinkanti namo ar sodybos kiemui, sodui, gėlynui papuošti. Net ir veikiama aplinkos, bet tinkamai prižiūrima, ji savo išskirtinumu, skleidžiama šiluma gali džiuginti ir ateinančias kartas.